ŠEŠI MENININKAI IR ŠEŠIOS JŲ KŪRYBINĖS STRATEGIJOS Sigitas Prancuitis, Bonaventūras Šaltis, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Ričardas Garbačiauskas, Vita Žabarauskaitė, Vidmantas Zarėka. Kas sieja šešis žinomus Šiaulių miesto menininkus? Kas gali būti ta gija, nematomai, bet paveikiai įsipynusi į jų kūrybą? Be abejonės, toks faktorius gali būti pats miestas – Šiauliai. Šioje geografinių koordinačių apribotoje erdvėje aktyviausiai ir skleidžiasi šių menininkų kūryba. Šiaulių pedagoginio instituto (vėliau Šiaulių universiteto) Dailės fakultetas yra kitas, dar konkretesnis ir reikšmingesnis elementas, įvietinęs šių menininkų kūrybą. Visi jie vienaip ar kitaip yra susiję su šia institucija – vieniems tai buvo Alma Mater, kitiems – trumpesnė ar viso gyvenimo darbovietė. Vienaip ar kitaip tai buvo įstaiga, kuri atstovavo kritiniam meniniam minties būviui mieste. Dar vienas ryškus aspektas – be išimties visi šie menininkai didelę dalį savo gyvenimo buvo ir yra mokytojai ar dėstytojai, vadinasi, neuždarė savo gebėjimų tik menininko burbule, o padalino juos dideliam būriui jaunų žmonių. Jei reikėtų apibrėžti jų kūrybos poveikį meniniam miesto vyksmui, pastebėtume, kad, ko gero, aktyviausia ir gaivališkiausia visų jų kūrybinė veikla ir jos formavimasis vyko jau tirpstančios ir klibančios, nebe tokios griežtos sovietinės imperijos ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos politiniame kontekste. Laikas labai komplikuotas, sudėtingas, kupinas iššūkių ir tapatybės paieškų, bet menininkams kaip tik labai dėkingas. Praėjusio amžiaus aštuntasis–devintasis dešimtmečiai buvo metas, kai Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas buvo tam tikras laisvos avangardinės minties lopšys, kai menininkai drąsiai eksperimentavo ir provokavo sistemą meninėmis iniciatyvomis. Visi jie – vieni iš aktyviausių to laikotarpio, o ir dabartinio meninio ir kultūrinio Šiaulių miesto gyvenimo dalyviai ir kūrėjai, grupinių ir asmeninių parodų autoriai, dalyviai, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Tačiau kiekvieno jų kūrybinė strategija skirtinga, besiremianti individualia patirtimi ir savita menine raiška. Ir nors kūrėjai yra išbandę įvairias kūrybos formas ir technikas, labiausiai jie yra identifikuojami kaip tapytojai – ištobulinę autorines technikas iki skambančios meistrystės natos. Vyriausias šioje grupėje – Sigitas Prancuitis. Vienas įdomiausių miesto menininkų, tikros meninės praėjusio amžiaus pabaigos bohemos mohikanas, tikriausias epochos dramatizmo atspindys. Lietuvybės puoselėjimas, tautinio identiteto pajauta, kritiškas ir ironiškas požiūris į sovietmečio gyvenimą ir ydas – būdingos dailininko temos. Jam artimi politiniai, tautiniai, religiniai motyvai ir siužetai. Ryškios, ko gero, įgimtos tautiškumo idėjos ir pasipriešinimas bet kam, kas gali jas sugriauti ir sunaikinti. Jo darbai – tarsi reakcija į problemišką sovietinį etapą ir jo pasekmes šiandieninei aplinkai ir būčiai. Be šių temų, autorius individualiai interpretuoja biblinius siužetus ir kasdienę žmogaus aplinką. Autoriaus meistriškai tapomas, niuansų ir atspalvių, simbolių ir metaforų jautriai įkrautas meno kūrinys nugula tiek įprastoje drobėje, tiek tampa monumentaliu darbu, tiek savitu asambliažu. Itin šmaikštūs ir autoriaus savitumą liudijantys darbai – skulptūriniai asambliažai, kur jungiami ir sugretinami seni rakandai, kiti tam tikro gyvenimo laiko ar vietos atributai – iš pirmo žvilgsnio beverčių rakandų derinyje gimsta galimybės naujoms mintims ir prasmėms, formoms ir raiškai, o tai jau pati tikriausia dovana akylam žiūrovui. Sigito tapybos darbai – įspūdžių ir išgyvenimų sintezės. Santūrus koloritas juose dėliojamas iš žemės, vandens ir dangaus spalvų. Taip pat iš visų įmanomų pilkų atspalvių. Gyvoje, nerėksmingoje, jautrioje, tačiau ekspresyvioje tapyboje telpa galybė užuominų. Tapytojas kartais linksta į monochromiją, žaidžia spalvinių dėmių šviesokaita, kuria judėjimo ir veiksmo iliuziją abstrakčiuose darbuose. Spalvų nedaug, bet atspalvių galybė – viskas susijungia į puikiai organizuotą paveikslo visumą ir regimybę. Plonytė riba tarp tikrovės ir meninės vaizduotės, subtilus kritiškumas ir ironija, simboliai ir asociacijos kalba apie pastabumą ir dėmesį kasdieninei aplinkai ir daiktams, juos kuriančiam bei tarp jų gyvenančiam žmogui. Bonaventūras Šaltis bene žinomiausias meistriškai nutapytais, virpančiais ir švytinčiais hiperrealistiškais portretais. Jų personažai – ne tik įtaigiai sukurti atpažįstami žvilgsniai, rankos, kūno linkiai, bet ypač taiklūs individualaus charakterio kamertonai. Absoliučiai tobulai įvaldyta technika leidžia kūrėjui laisvai žongliruoti objektais ir kūrinių temomis. Menininkas jautriai portretuoja žmogų, lygiai taip pat jis portretuoja žolyno, medžio ar kito gamtos kūrinio vaizdą. Paveikslai išauga tarsi iš šilkinių trapių gijų, jungiančių akimirkos grožį, išgyventus potyrius ir itin jautrią, subtilią savęs ir aplinkinio pasaulio refleksiją. Kūriniai iškelia dilemą – kas gi yra tikresnė: ar regimoji tikrovė, ar meninė interpretacija, įkrauta ir apglostyta autoriaus žvilgsnio? Drobėse gimsta nauja meninė realybė, vieta paslaptims ir grožybėms, kur visa esybe švyti daiktų ir faktūrų estetika. Autorius kūriniuose atskleidžia išdavikišką vidinį džiugesį, kurį sukuria beveik sakralus santykis su vaizduojamais objektais ir drobe. To neįmanoma nepastebėti – nesuvaidinto mėgavimosi potėpiu, faktūra ir gimstančia nauja regimybe. Ypač šiltas ir būdingas menininkui žemiškų spalvų koloritas. Čia nėra nieko aitraus – nei minties, nei spalvos, nei potėpio. Mirguliuojančios gyvų potėpių ir faktūrų masės nurimsta abstrakčiose, vienu metu spontaniškose ir tuo pačiu sutramdytose, lygiose tarsi stiklas ar metalo paviršius, dėmėse. Atpažįstamo peizažo šviesa, nendrių, krienų, vyšnių, lelijų lapų ar rugių lauko mirgėjimas yra itin medžiagiškas – lengvai gali pajusti drėgną ir šiltą orą, kvapą, saulės įsodrintą vakaro nuotaiką. Subtilus santykis su aplinka B. Šalčio charizmatiškos asmenybės dėka drobėse formuojasi kaip prasmių ir minčių kodas, vizualinis skrydis, tuo pat metu ir lengvas nugrimzdimas į kerinčio, užvaldančio vaizdo gelmes. Riba tarp stebėtojo ir drobės išnyksta, susikeičia vietomis ir pasidaro keblu suvokti, ar paveikslas yra apžiūrinėjamas, ar pats žiūrėtojas tiesiog pasiglemžiamas ir įsiurbiamas kūrinio. Gražina Arlauskaitė-Vingrienė – monumentaliosios tapybos atstovė, taip pat kurianti ir mažesnio formato tapybos darbus. Menininkė yra sukūrusi nemažai reikšmingų freskų įvairiuose pastatuose ir įstaigose: freska „Šiaulių žemė“ (Šiaulių miesto savivaldybės administracinis pastatas, 1982 m.), „Pieva“ (Šiaulių pieno kombinatas, 1984 m.), „Šventė“ („Gubernijos“ alaus darykla, 1988 m.), „Šventasis avinėlis“ (Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1997 m.), Šiaulių katedros fundatoriaus J. Valavičiaus portretas (Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra), sieninė tapyba „Floros ir faunos globėja“ (privatus interjeras Šiauliuose, 1990 m.), Šiaulių senųjų kapinių vartų freskos (2008 m.), keturių dalių freska „Credo“, skirta šv. Petrui ir šv. Pauliui (Šiaulių pastoracinis centras, 2014 m.). Jei monumentaliosios tapybos kūriniai tarsi labiau įpareigoja ir konkretizuoja, tai tapybos drobėse autorė tarsi atsipalaiduoja, leidžia sau mėgautis potėpiais, abstrakčiomis užuominomis, pačios tapybos galimybėmis. Niuansuota tapyba, šviesos ir formos pojūtis, simbolių kodavimas, kur susipina regimojo pasaulio vaizdai ir jų inspiruotos mintys. Konkretumo nedaug – tik kai kur atsiranda užuominų į tam tikrą objektą (avelė, durys, šventasis), išnyrantį iš ekspresyvių tvinkčiojančių potėpių dinamikos. Visa jėga Gražinos paveiksluose atsiskleidžia abstrakcijos grožis ir neįtikėtinos jos galimybės – švelnumas ir kontrastai, ramybė ir spalvingumas, tyla ir veržlumas. Puikiai valdomą tapybos techniką sustiprina simbolinio mąstymo galia. Autorės darbuose daug dėmesio skiriama sakraliniams simboliams, atminties pagarbinimui – ypač subtiliomis užuominomis, taikliais potėpiais kuriamai tapybos kalbai. Kūriniai čia nėra tik mana akims, tai menininkės nuolatinio gyvenimo ir aplinkos tyrimo ir stebėjimo pasekmė, nejučia žiūrovą nukelianti į švelnios transcendencijos būseną, kitokios, autentiškos, egzistencijos patyrimą. Itin tapybiška ir spalvinga kūrybinė raiška būdinga lietuvių koloristinės tapybos atstovui Ričardui Garbačiauskui. Simbolinį žmogaus vaizdavimą, stilizuotas figūrines kompozicijas ankstesniuose autoriaus kūrybos etapuose vėliau keitė abstrakčios tapybinės kompozicijos, inspiruotos nuolat kintančių gamtos nuotaikų. Būtent veržlūs abstraktūs tapybos darbai būdingi pastarojo laikotarpio tapytojo braižui. Jo darbuose svarbūs šviesa ir skaidrumas, kiekviena spalva, tonas ir potėpis kuriamai visumai ir išbaigtumui, ieškomai ekspresijai ir veiksmui. Ryškūs tapybinių masių proveržiai, įspūdžio siekis ir naujo reginio nuojauta. Kūriniai dar ir labai kaligrafiški – tamsūs pulsuojantys potėpiai tampa tam tikro pasakojimo, teksto užuominomis, įspaudais atminties archyvuose. Potėpis – čia lyg parašas, vidinio kūrybinio potencialo užtvirtinimas, tuo pat metu nunešantis į begalines išsitęsusias ir išsidriekusias minčių ir pojūčių erdves. Drobės tarsi neturi pabaigos – pasakojimas tęsiasi, pildosi, transformuojasi. Esmė čia – veiksmas ir pokytis, nuolatinės judėjimo paradigmos paieškos. R. Garbačiausko meninės raiškos erdvė – žmogaus figūra nuo akto iki portreto, abstrakčios kompozicijos, natiurmortai, peizažai. Vaizduojami objektai ar nuotaikos nėra tokie, kokius mes matome tikrovėje – tai autoriaus individualiai perfrazuota aplinka ir jos nuotaika. Iškalbingas moters nugaros siluetas R. Garbačiausko tapyboje savo paslaptinga elegancija tarsi įprasmina žmogaus patirtį. Figūros ir portretai nėra tik tam tikra autoriaus regimybės raiška, jie tampa simboliais ir ženklais, liudijančiais kultūrinę atmintį. Jie – tarsi atskiri reiškinių, nuotaikų, istorijų, jausmų pasauliai ar planetos... Tai ne konkretūs asmenys, bet tam tikros būties įprasminimas. Portretai lyg ir „nuasmeninti“, tai labiau žmogaus esmės plačiąja prasme paieškos. Abstrakčios Ričardo kompozicijos inspiruotos gamtos nuotaikų kitimo ir virsmo, begalinės jos formų gausybės. Įvairių paviršių faktūriškumas, tapybinės kalbos sudėtingumas ištrina ribas tarp konkretaus ir vaizduojamo reginio, bet išlieka pagrindinis tikslas – grožio ir prasmės, estetikos ir romantikos paieškos gyvame spalvos ir šviesos žaidime, nuolat tyrinėjant naujas peizažo, natiurmorto, figūros ar portreto rakursų galimybes. Vita Žabarauskaitė – ryški, matoma, su niekuo nesupainiojama asmenybė. Tokia ir jos tapyba – ekspresyvi, spalvinga, pulsuojanti ir muzikali. Tapyba, kuriai būdingas ir tam tikras grafiškumo ir dekoratyvumo faktorius. Autorė labai produktyvi ir aktyvi, yra surengusi be galo daug parodų. Kaip ir daugelio menininkų kūrybai, Vitai būdingas kūrybinis pokytis – ankstesnių etapų tapybą, įsodrintą liaudies pasakų siužetų, etnografinių ir istorinių motyvų, mitų ir jų variacijų, keitė abstrakčios ritmiškos kompozicijos. Literatūriniai, siužetiniai paveikslų pasakojimai peraugo į meditatyvias tapybos drobes. Meditacija jos kūriniuose – kaip pasidavimas spalvos, potėpio procesualumui ir nepabaigiamumui. Kas kelia daugiau malonumo ir pasitenkinimo – ėjimas į tikslą ar pats tikslas? Šiuo atveju akivaizdus mėgavimasis tapybos veiksmu. Rezultatas – tik viso to atspindys. Dažnai autorė kuria darbų ciklus, tarsi nesutalpina savo kūrybinės energijos į vieną drobės plokštumą. Ciklai nesibaigia tik drobės apribotu plotu – nesunkiai gali numanyti jų išsitęsimą tiek vertikaliomis, tiek horizontaliomis kryptimis. Etnopasakiškose Vitos kompozicijose siužetai ateina iš betarpiško santykio su liaudies kūryba, šiltos asmeniškos pajautos ir interpretacijos, kuri išsiliejusi unikaliais ir drąsiais potėpiais virsta autentišku meniniu braižu. Ritmiškumas, spalvingumas ir ekspresija autorės darbuose yra esminiai vardikliai, nesvarbu, ar tai būtų figūrinės ar abstrakčios kompozicijos. Abstrakcijose neretai gali pajausti ir optiškumo motyvų, kai tekantys, kontrastingi, pasikartojantys nubėgimai ir potėpiai, klodamiesi vienas ant kito, ima dirginti vyzdį ir nugramzdina margoje trimatėje spalvų ir tekstūrų visatoje. Vidmanto Zarėkos kūryboje susipina, kryžiuojasi skirtingi poliai: meninė tradicija ir nebijojimas pasinerti į neapibrėžtą, nežinomą eksperimento teritoriją; absoliutus, preciziškai išieškotas daiktiškumas ir žaidimas abstrakčiomis užuominomis; virpanti, minkšta akvarelė ir dizaineriškas, architektūriškas akrilinės ar aliejinės tapybos tvirtumas. Menininkas kartais tiesiog konstatuoja gamtos vaizdą, įspūdį, regimojo pasaulio artefaktus. Bet dažniau jis klausia, užmezga savotišką romaną su žiūrovu, kur viena įžvalga kaip stalo teniso kamuoliukas, atšokusi nuo paveikslo plokštumos, įžiebia naują, o ši dar vieną, dar vieną… Ir nežinia, ar tą pabaigą galima atrasti. Autoriui labai svarbus žiūrovas (tai, be abejo, svarbu visiems menininkams) ir jo metafizinis kūrinio patyrimas. Paveikslas yra tarsi tekstas – gali skaityti tik eilutes, bet gali ir tarp jų, už jų, virš jų... Konteksto suvokimas, gyvenimo realijų atliepimas, socialinių ir politinių reiškinių meninė kritika yra svarbios V. Zarėkos meninės raiškos atraminės kolonos. Autorius aktyvus ir produktyvus ne tik kurdamas įprastais tapybos žanrais ir technikomis, bet ir netradiciniais meniniais formatais. Jis drąsiai gali imtis virinti didelę metalo skulptūrą (metalo laužo skulptūrų pleneras „Kontrapunktas“ Šiauliuose), tuo pat metu ieškoti preciziško superdaiktiškumo ir gamtos faktūrų virpėjimo akvarelėse. Akys fiksuoja ir įsimena vaizdus, tačiau tai tik pradžia. Regimasis pasaulis yra jaučiamas visu kūnu, nervų galūnėmis. Vaikiškas medinis arkliukas ar išlankstytas iš laikraščio laivelis, apgriuvęs pastatas ar sena mokyklinė lenta V. Zarėkos darbuose yra perteikiami labai medžiagiškai. Rodosi, to ir pakaktų, tačiau autorius žiūrovą kviečia gilyn – tarsi svogūno lukštus nulupinėti poteksčių sluoksnius ir paklausti savęs – o ką aš matau ir jaučiu tame vibruojančiame oro sluoksnyje, išnyrančiame iš paveikslo ir tarsi užburiančiame savo atmosferiškumu? Šeši šiauliečiai autoriai – šešios skirtingos meninės strategijos. Bet vis tiek tai mums ir apie mus. Apie žmones ir jų pasaulį, apie galimybę jį kaskart pamatyti ir patirti kitaip. O meninė tikrovė ir vaizduotė čia turi daugiausia šansų. Ernesta Šimkienė