Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. Juos Rytų šalyse išpopuliarino budistų vienuoliai. Iki XVII a. spausdinimas naudojant medžio plokštes buvo patogus būdas rašytiniams (daugiausia religiniams) tekstams atkurti ir dauginti. XVII a. atsirado ukijo-ė menas – spausdinti arba tapyti kūriniai, o šios krypties meno pradininkai buvo tapytojai. Aristokratiškos kilmės menininkas Iwasa Matabei (1578–1650) pradėjo piešti vaizdus, susijusius su jo aplinka ir asmenine patirtimi. Jis ir laikomas šios mokyklos pradininku. Tai buvo tapybos stilius, leidžiantis tušui lietis ant šlapio popieriaus paviršiaus ir plėstis pažymėtų piešinio kontūrų link. Ukijo-ė stiliaus vystymosi pradžioje autorių kūriniuose dominavo linija. I. Matabei mokinys – dailininkas Hishikawa Moronobu (1618–1694) – šiai meno rūšiai suteikė tvirtus pagrindus. Pirmieji jo kūriniai buvo spalvinti rankomis, tačiau, reaguodamas į didėjančią ukijo-ė kūrinių paklausą, jis išraižė pirmuosius ukijo-ė ant medinių lentų ir atspaudė. Ankstyviausi jo ukijo-ė kūriniai buvo monochrominiai gražių moterų atspaudai. Vėliau kūrė įvairiausiais žanrais, bet žymiausi jo kūriniai – geišų portretai. Padėtis, kurioje vaizduotos moterys, buvo vadinama „gyvatės poza“ dėl nenatūralios, keistai persisukusios kūno padėties. H. Moronobu sukūrė pirmuosius brandžius ukijo-ė kūrinius, kurie ir nulėmė tolimesnį šio žanro vystymąsi. Jis buvo pirmasis knygų iliustratorius ir žmogus, įkūręs pirmąją raižymo mokyklą ir pirmasis pradėjęs pasirašinėti kūrinius. Jo dėka raižiniai iš knygų iliustracijų tapo savarankiškais kūriniais. Ukijo-ė menas klestėjo Edo laikotarpiu (1603–1868), kai Japonija buvo valdoma Tokugawaʼos šiogūnato ir izoliuota nuo pasaulio. Šiam laikotarpiui buvo būdingas ekonomikos augimas, griežta socialinė tvarka, izoliacinė užsienio politika, stabilus gyventojų skaičius, taika, mėgavimasis menu ir kultūra. Šį raižinių meną galima prilyginti kabuki teatrui, arbatos gėrimo ceremonijai, ikebanai ir kitiems japonų tradiciniams menams. Terminas ukijo-ė (jap. 浮世 絵, ukiyo‑e), verčiamas kaip „plaukiojančio pasaulio paveikslas (-ai)“, atitinka senovės budizmo terminą, reiškiantį „šis liūdesio ir sielvarto pasaulis“. Vėliau šis terminas kartais buvo vartojamas turint omenyje žodžius „erotika“ arba „stilingas“. Iki ukijo-ė atsiradimo vyravo peizažų, paukščių, gėlių tapymas ant ryžių popieriaus ir šilko. Tokia tapybos rūšis buvo paplitusi tarp aristokratų. Faktas, jog įprasti, kasdieniai peizažai ir paprastų žmonių, aktorių ir geišų kasdienybė tapo įkvėpimo šaltiniu ukijo-ė menininkams, buvo stulbinantis nukrypimas nuo tradicijos. Kaip Europoje vidurinė klasė (buržua) pakeitė meninį skonį, taip klestintys Edo, Kioto ir Osakos miestų gyventojai sukūrė savo estetinę subkultūrą. Ukijo-ė medžio raižiniai buvo pigesni, todėl lengvai plito ir buvo prieinami žymiai didesnei visuomenės daliai. Netgi buvo posakis, kad Japonijos Edo mieste (dabar Tokijas) kiekvienas gali įsigyti Ukijo-ė šedevrą maždaug už dubenėlio makaronų kainą. Ypač šie raižiniai išpopuliarėjo tarp politinę ir ekonominę galią įgavusių Edo miesto prekybininkų ir miestiečių. Prekybininkai ir miestiečiai tapo pakankamai turtingi mėgautis kabuki teatro, geišų teikiamomis pramogomis ir malonumais. Taip pat galėjo leisti sau raižiniais puošti namus. Terminas „ukijo-ė“ paplito kaip sąvoka, apibūdinanti hedonistinę to meto dvasią tarp žemesnės klasės žmonių. Raižiniuose buvo vaizduojamos geišos, kabuki teatro aktoriai, sumo imtynininkai, istoriniai siužetai, liaudies pasakų ir kelionių scenos, peizažai (subtiliai ir meistriškai perteikti Japonijos peizažo motyvai – rūke dunksantys kalnai, kalnų ežerai, jūros panoramos, minkštos sniego pusnys, lietus ir pan.), augalai, gyvūnai, erotinės scenos. Ukijo-ė buitiškiau traktuoja „kalnų ir vandenų“, „gėlių ir paukščių“ žanrų tradicijas, plėtoja istorinius ir mitologinius siužetus, daugiafigūres kompozicijas. Ukijo-ė raižytojai pirmenybę teikė sakuros (laukinės vyšnios) medžiui. Graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, kuriami sveikinimo atvirukai, arbatos namų ar teatrų afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, ginklų, pypkių, šukų ornamentų katalogai ir kt. Spausdinami audinių raštai ir kimono modelių vaizdai atliko madų žurnalų funkciją. Šalyje buvo apie 300 parduotuvių, kurios prekiavo šiais lakštais. Edo mieste kūrė apie 1 000 ukijo-ė dailininkų. Spalva raižiniuose atsirado pamažu – iš pradžių raižiniai būdavo tik paspalvinami. Po piešinio suformavimo ant popieriaus ar šilko jis būdavo spalvinamas ranka su dažais. Suzukiʼis Harunobu (1725–1772) kūrybos ankstyvuoju laikotarpiu (iki 1765 m.) kūrė dviejų ar trijų spalvų atspaudus. 1765 m. vienas iš pirmųjų ėmė taikyti polichrominę spaudos techniką nišiki-ė (jap. nishiki-e) ir atspaudams naudoti iki 10 skirtingų spalvų. Pirmieji tokie kūriniai buvo kalendoriai, vadinami nišiki-ė. Ši technika labai pakeitė ukijo-ė galimybes ir leido pasiekti įspūdingų spalvinių efektų. Pagrindiniai S. Harunobu kūrinių siužetai – bidžingų portretai (jap. bijin-ga „gražių moterų atvaizdai“), erotiniai šiunga vaizdai (jap. shun-ga „pavasario atvaizdai“). Dėl šių spalvotų raižinių ukijo-ė menas pasiekė piką XVIII a. pab. Spalvoti lakštai buvo itin populiarūs ir bendrai pradėti vadinti nišiki-ė, arba „brokato paveikslėliais“, nes jų ryškios spalvos priminė importuojamą iš Kinijos „Shuchiang“ brokatą, japoniškai vadinamą „Šioko nišiki“ (Shokkō nishiki). Pradžioje spalvotoms dėmėms išgauti buvo naudojamos tik kelios medinės lentos. Didėjantis raižinių populiarumas lėmė, kad atsirado ir įvairesnė jų spalvų skalė – kiekvienam lakštui sukurti buvo naudojama 10 ar daugiau lentų (kartais iki 20¬–30-ies). Menininkai retai patys raižė. Lakšto kūrimo procese dalyvavo 4 žmonės. Menininkas, kuris kūrė piešinį, raižytojas, kuris raižė piešinį medinėse lentose (aukščiausios kvalifikacijos meistras raižė šukuosenas, veidus, žemesnės – figūras, drabužius, o ne tokias reikšmingas vietas raižė pameistriai), spaudėjas, kuris naudodamas natūralius pigmentus, atspaudė piešinį ant rankų darbo popieriaus. Japonai naudojo tradicinį rankomis semtą popierių, vadinamą vaši (jap. washi). Dauguma spalvotų medžio raižinių yra spausdinti ant vaši, pagaminto iš kozo medžio (Broussonetia kazinoki „popierinis šilkmedis“) žievės pluošto. Graviūros kūrimo procesas atrodė taip: menininkas iš pradžių sukurdavo piešinį juodomis linijomis ant plono popieriaus (jap. gampi). Raižytojas jį išraižydavo lentoje. Prieš raižant lenta patepama ryžių krakmolo arba miltų klijais, prie jos prispaudžiamas dailininko eskizas. Kartais priklijuotą popierių įriebindavo sezamų aliejumi, kad būtų permatomas. Kai išraižydavo lentą, darydavo kelis juodus (sumi) atspaudus popieriuje ir grąžindavo juos dailininkui. Jis spalvų ploto kontūrus apvesdavo raudonomis linijomis ir sužymėdavo bei užrašydavo jų pavadinimus. Tada graveriai kiekvienai spalvai išraižydavo po atskirą lentą. Lentose aukštesni plotai ir linijos būdavo dengiami dažais ir tušu. Spausdintojai patys parinkdavo spalvos intensyvumą ir atspalvį. Savo pageidavimus pareikšdavo ir leidėjai. Spaudinys būdavo sukuriamas popieriaus lapą spaudžiant ant dažytos formos. Prieš spaudžiant raižinį, popierius būdavo pertepamas gyvulinės kilmės arba iš jūros dumblių išgautais baltyminiais klijais (želatina su alūnais), kad spaudžiamo popieriaus plaušai neprikibtų prie dažais išteptos medžio lentos ir neišsipeštų nuo jos nukeliant raižinį. Pigmentus ir dažiklius sumaišydavo su kviečių ar ryžių krakmolo kleisteriu, kad dažai būtų tiršti ir gerai prikibtų prie popieriaus, o spalvos būtų sodrios. Kadangi spausdinama buvo rankomis, spaudėjas galėjo išgauti tokius efektus, kaip spalvų maišymas ar spalvų perėjimai, atspalviai. Lakšto kokybė labai priklausė nuo spaudėjo meistriškumo. Reprodukcijos, o dažnai ir tūkstančiai jų, galėjo būti gaminamos tol, kol nusidėvėdavo medžio lentos. Taip pat procese dalyvavo leidėjas, kuris finansavo, reklamavo ir platino kūrinius. Leidėjas buvo labai svarbus proceso dalyvis. Jis taip pat buvo užsakovas ir kokybės nustatytojas. Dažniausiai lakšte būdavo atspaudžiami dailininko ir leidėjo vardai. XIX a. II p. ukijo-ė klestėjimas baigėsi. 1842 m. vyriausybė ėmėsi riboti ukijo-ė meistrų veiklą. Buvo uždrausta vaizduoti populiarius aktorius, geišas ir šokėjas, apribotas graviūrų spalvų skaičius. Nepageidaujamą poveikį padarė ir iš Europos pradėti gabenti ir naudoti sintetiniai dažai. Dėl šios priežasties pradingo vaizdavimo subtilumas. O 1853 m. panaikinus šalies izoliacijos įstatymą, kuris tęsėsi apie 200 metų, ėmė sparčiai didėti Vakarų Europos įtaka. Taip pat ir meno srityje. Naujos idėjos, medžiagos, technikos medžio raižinių visiškai neišstūmė, tačiau tik nedaugelis japonų dailininkų prisitaikė prie naujovių. Ukijo-ė menas suformavo japonų meno suvokimą tarp europiečių XIX a. pab. Su ukijo-ė graviūromis Europa susipažino 1862 m. pasaulinėje parodoje Londone, vėliau Paryžiuje – 1867 ir 1883 m., Sankt Peterburge – 1897 m. Nuo 1870-ųjų japonų kultūra tapo ryškia tendencija ir turėjo stiprią įtaką ankstyviesiems impresionistams, tokiems kaip Edgarʼas Degas (1834–1917), Edouardʼas Manet (1832–1883) ir Claudeʼas Monet (1840–1926), taip pat postimpresionistams, pavyzdžiui, Vincentʼui van Goghʼui (1853–1890), ir art nouveau menininkams, pavyzdžiui, Henri de Toulouse-Lautrec’ui (1864–1901). Iš Japonijos graviūrų į Europos dailę atėjo irisų, chrizantemų motyvai, bangų, krioklių, uolų vaizdai, siluetiškumas, ornamentiniai-plokštuminiai kompozicijų fonai. Japonizmas per Berlyną, Varšuvą, Sankt Peterburgą pasiekė ir Lietuvą. Jis turėjo įtakos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai. Lietuvoje ukijo-ė raižinių galima rasti keliose vietose. Vilniaus dailės akademijos biblioteka saugo 23 medžio raižinius, kurie, manoma, buvo įsigyti Berlyne ir priklausė Kauno meno mokyklai. Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyne saugoma 13 japonų raižinių, prieš keletą metų gautų iš JAV lietuvio kolekcininko kun. Leonardo Andriekaus. Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus (Kaunas) saugo 3 kūrinius iš S. Harunobu ciklo „Žaliųjų rūmų gražuolės“, gautus iš menininkės Onos Bagnickaitės (1875–1941). Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje per pirmąjį muziejaus egzistavimo dešimtmetį susiformavo 24 medžio raižinių rinkinys. Po dvarų nacionalizacijos 1940 m. didžioji jų turtų dalis pateko į muziejus. Taip nutiko ir dailininkės O. Bagnickaitės, gyvenusios Santeklių dvare (dabar Viekšnių seniūnija, Mažeikių rajonas), japonų graviūrų kolekcijai, patekusiai į „Aušros“ muziejų. Per Antrąjį pasaulinį karą jas išsaugojo pedagogas, bibliofilas ir „Aušros“ muziejaus darbuotojas Vladas Zdzichauskas (1903–1980). Kaip ir daugelis dvarų vertybių, šios graviūros buvo praradusios metriką. Specialistams teko iš naujo aiškintis jų autorius, įrašus, dailininkų parašus ir antspaudus. XX a. 7 deš. dailėtyrininkų prof. Vytenio Rimkaus ir dr. Jono Sidaravičiaus (1937–2002) rūpesčiu tekstus išvertė Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus bendradarbis, žymus graviūrų specialistas prof. Basilʼis Williamʼas Robinsonʼas (1912–2005). Buvo patikslinta dailininkų autorystė, sukūrimo datos, siužetų prasmė. Abi, Šiaulių ir Kauno muziejų, kolekcijos 2000 m. rengiant išsamią Lietuvoje saugomų ukijo-ė graviūrų parodą buvo nuvežtos į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą. Ten jos tyrinėtos, restauruotos ir parengtos eksponuoti. Graviūrų savininkė O. Bagnickaitė buvo M. K. Čiurlionio bendramokslė iš Varšuvos meno mokyklos laikų. Biografinių žinių apie savitą menininkę ir asmenybę maža. O. Bagnickaitė gimė apie 1877 m., tačiau žinių apie jos šeimą ir vaikystę nėra išlikę. Aštuonerių metų mergaitė apie 1885 m. atsirado Santeklių dvare ir tapo jo savininkės Teklės Gruževskaitės (1851–1937 (?) globotine, o vėliau ir dvaro paveldėtoja. Santekliai priklausė žinomai Gruževskių šeimai ir buvo skirti gyventi netekėjusioms jos narėms. Globėjos mergaitę mylėjo ir ja rūpinosi. Kaip tuo metu dvaruose buvo įprasta, mokė lenkų ir prancūzų kalbų ir literatūros, skambinti fortepijonu, piešti ir bendravimo dalykų. Paaugusią išsiuntė į kulinarijos kursus Lenkijoje. Vėliau, 1906–1907 m., O. Bagnickaitė įstojo į Varšuvos meno mokyklos profesoriaus Kazimierzʼo Stabrowskiʼio (1869–1929) klasę. Studijas tęsė Paryžiuje (tiksliai nežinoma, Claudeʼo Monet ar Henri Matisseʼo mokykloje). 1915–1917 m. mokėsi Naugarduke, buvusio savo Varšuvos laikų mokytojo Kazimierz‘o Stabrowski‘o dailiojo audimo mokykloje. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Santekliuose įkūrė audimo dirbtuvę. Ji tapo garsia audėja, jos darbai 1928–1930 m. buvo rodomi žemės ūkio parodose Šiauliuose, Kaune. Dideliais jos nuaustais kilimais ir užuolaidomis buvo papuošti garsių to meto veikėjų namai ir daugelis Lietuvos atstovybių užsienyje. O. Bagnickaitė buvo pirmoji, pritaikiusi Vakaruose populiarią gobeleno techniką ir į gobelenus perkėlusi lietuvių liaudies raštus. Ji laikoma gobeleno audimo pradininke Lietuvoje. O. Bagnickaitė keletą metų praleido Paryžiuje. Ten ji gyveno japonų kvartale, meniškoje, bohemiškoje aplinkoje, susipažino ir susižavėjo subtilia japonų kultūra. Ten užmezgė artimus santykius su dailininku japonu, vardu Saito, ir rengėsi už jo ištekėti. Saito priklausė samurajų luomui, ir kai mirė jo brolis, buvo priverstas grįžti į Japoniją ir vesti velionio našlę. Tai nutiko prieš pat pirmąjį pasaulinį karą. O. Bagnickaitė grįžo į Lietuvą ir jų ryšys nutrūko. Paryžiuje ji surinko vertingą japonų raižinių kolekciją, kurios didžioji dalis – 21 raižinys – iš Santeklių dvaro pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Dailininkės parsivežtoje japonų graviūrų kolekcijoje buvo beveik visų garsiausių Edo laikotarpio dailininkų kūrinių. Tai Ando Hiroshigeʼė (1797–1858, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu kūrė gražuolių geišų, aktorių, deivių portretus peizažo fone), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865, ypač produktyvus dailininkas, nevengęs naujovių raižiniuose: kabuki teatras ir aktorių portretai, bidžingų, sumo imtynininkų portretai), Sinsukeʼė Kiyonaga (1752–1815), Katsukawa Shunsen (1790–1823, knygų iliustratorius, geriausiai žinomas dėl peizažų ir bidžingų portretų), Katsushika Hokusai (1760–1849, raižė knygoms, raižiniuose dažnai vaizdavo visos šalies religijos ir grožio simbolį – Fudzijamą), Keisai Yeisen (1790–1848, specializavosi kurdamas bidžingų portretus, okubi-ė (jap. ōkubi-e, portreto žanras), vaizdavo to meto madas), Kikugawa Eizanʼas (1787–1867, bidžingų portretai, išvystė savitą vaizdavimo stilių), Hiroaki Takahashi (1871–1945, vaizdavo peizažus, gyvūnus, buitines scenas). Muziejuje saugomų raižinių kolekcijoje atsispindi pagrindiniai žanrai: portretas, peizažas, buitinis žanras, augalų ir paukštelių atvaizdai. Graviūras parvežusi moteris, garsi ir mėgstama dailininkė, buvo ištremta iš Lietuvos 1941 m. Tremtyje susirgo ir mirė ligoninėje, Altajaus krašte, mažame apskrities miestelyje Ogudujuje (Kalnų Altajaus autonominė sritis). Kada ir kur palaidota, nėra žinoma. Nuo 2003 m. japonų graviūros ir kiti Tolimųjų Rytų kultūrų eksponatai eksponuojami Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje, Rytų meno galerijoje, antrame aukšte. Kolekcija yra sulaukusi ir japonų dėmesio. Prieš 10 metų ekspozicijoje apsilankė tuometinis Japonijos ambasadorius Lietuvoje Miyoko Akashi. Jis buvo labai sužavėtas. Ši kolekcija yra įtraukta į Japonijos kultūros paveldo registrą.